Ištiesu istorijos pradžia prasideda žemėse pavadinimu - Adena (Lineage 2). Adenos žemės kurias pažinau vaikystėje išties buvo toli gražu ne tokios svetingos kaip, kad byloja legendos. Mačiau aš kraujo, mačiau žemę šluojančius Orkų legionus, kentejau Trolių pagiežą, ir žmonių rasės išdavystę. Atsimenu kaip savo tėvui galandau kalaviją, atsimenu kaip motina kasdien eidavo i Evos sodą, kartu su visom kaimo moterim, melstis uz mūsų karius. Atsimenu ir tą vakarą, kai tėvas nebegryžo namo...
Ta vakarą negryžo niekas, į namus parbėgo tik keletas žirgu, nešinų vis dar blizgančiais kalavijais ir šventu Evos vandeniu, kuris turejo saugoti nuo orkų ir trolių kerų... Mano tėvas nebuvo riteris, nebuvo jis išmokes Deives Evos burtų, jis tebuvo paprastas šeimos žmogus, kuris gynė savo Namus.
Tuomet aš dar nesupratau tos "Aukos" vardan šeimos, ištiesų tai tuo metu aš nesupratau dar daugumos dalykų, nesupratau nei motinos kasdien sėdincios Evos soduose, nei brolio drožiancio kvailas strėles... Metai bėgo, o iš kaimo išjodavo vis daugiau mūsų kaimo vyru, ir kaskart vis mažiau jų sugryždavo...
Visa tai tęsėsi ne vienerius metus, visa tai tęsėsi pernelyg ilgai, kad galėčiau susitaikyti su brangių žmonių žūtimi - ir štai vieną vakarą, kai brolio vienaragis gryžo į arklides be raitelio, aš neatsigręždamas išejau... Išėjau ieškoti pagalbos ar tiesos, ko tiksliai aš tuomet net nežinojau. Taip aš atsidūriau Talking Island.
Tai buvo graži sala - pilna jaunų žmonių, bet deja visi paaugę iš jos išvykdavo ieškoti laimės, šlovės ar garbės. Neužsibuvau joje ir aš, pramokęs valdyti ginklą - iškeliavau i orkų medžioklę, man vis dar stovėjo prieš akis tėvas ant žirgo su aukštai iškelta ietimi jojantis į paskutinį savo mūšį prieš orkus ir tuomet mano širdis tiesiog kunkuliavo neapykanta ir keršto troškimu.
Naujos šalys nebuvo svetingos kaip visos kitos Adenos žemės pastaruoju metu. Kiekviena kova būdavo nuožmi ir žūtbutinė, kurioje krisdavo ne vienas šaunus karys ir kiekvienoje kovoje atsirasdavo naujų dragų su kuriais stodavom petys i pety prieš orkų ar trolių pulkus. Taip susipažinau su Gielka, tvirtu kaip uola karžygiu kuris nors ir nemokėjo mirtinų kirčių ar smūgių, tačiau jo negalėdavo nuversti net dešimtys orkų ar trolių, taip pat susipažinau su jo broliu - magu Diedu nuo kurio krito ne vienas priešas, prisijungė ir Shaulys, Sajan, Sergant, DMV, cGates, Gerule, Tetukas, E4E, Ghostlogic, Senis, Realfaze ir taip su kiekviena Diena mūsų burys didėjo ir kasdien mes tapdavome vis stipresni, su laiku priešai mus pradejo vadinti InJan būriu - vardan tos šviesios dalelės juodame pasaulyje. Taip su laiku mes tapome stipriu ir vieningu klanu kurio lyderiu buvau išrinktas aš Rankele už ta,i kad visada kartodavau visiems tėvo žodzius, kad žmogumi būsi tik tada kada bandysi suprasti kitą žmogų.
Kiekvieną dieną mūsų gretas papildant naujiems kariams, mes tapome pakankamai stiprūs kad atimtume Girano pilį iš parsidavusio magistro, kuris tebuvo eilinis orkų pakalikas. Tai buvo didi diena kurioje krito daug karių...
Nors mes ir atkovojom pilį, tačiau su kiekviena diena Adenos žemėse mažėjo žmonių, kol atėjo toks laikas kada nebeliko šurmulio Girano turguje ir ištuštėjo Adenos žemės. Man su kraujo broliais teko trauktis ir ieškoti naujų žemių...
Kelionė buvo siaubinga ir negailestinga, teko brautis per trolių pelkes orkų kupinus miškus ir kelionės tikslą pasiekė ne visi iš mūsų Vieni krito nuo negailestingų priešo smūgių, kiti dingo be žinios ir savaitės paieškos nedavė jokių rezultatų, bet galų gale mes pasiekėm naujas žemes nor likome tik septyniese: Rankele, Gielka, Tetukas, Diedas, Realfaze Sergant ir Aistra. Tos zemes vadinosi Northshire Valley (World Of Warcraft)...
Tai buvo svetingos, derlingos ir spalvingos zemės, jokių trolių ar orkų tik plėšikai, vilkai ir meškos, bet visa tai nė iš tolo neprilygo karingom Adenos žemėms kuriose nebuvo nei vieno ramaus lopinelio.
Tiesa - vietiniai gyventojai pasakojo, kad jau kaiminysteje, Wetlande, galima sutikti ir orkų ir trolių ir netgi gyvų numirėlių, bet mums tai buvo nė motais, mes mėgavomės tyla ir ramybe - kurios jau daugelį metų nebuvome jaute. Tiesa,šia ramybė truko neilgai
Nors mes ir buvome kariai, šiose žemėse viskas skyrėsi, nauji kovos būdai, ginklai - tarp kurių buvo kažkokios lazdos, kurios šaudamos griaudėdavo kaip griaustinis, nauji šarvai ir dar daugybė mums neregėtų dalykų, todėl mums visko teko mokintis iš naujo.
Nors ir netekome daug mūsų kraujo brolių, čia sutikome daug naujų draugų, tarp kurių buvo ir šviesusis riteris Valador - kuris mums padėjo savo patarimais ir kurio dėka mus priemė į bendraminčių karių Gildą The Rising Suns
Mūsų džiaugsmui nebuvo ribu kai toje gildoje sutikome dar tris savo kraujo brolius - Shaulį kurį priglaudė dwarfai, linksmuolį Senį patekusi pas gnomus, ir Sajan kuris kažkokiu paslaptingu būdu pateko pas elfus.
Vykdydami įvairius gyventojų prašymus , kurių su kiekviena diena vis daugėjo, mums teko keliauti i naujus kraštus kuriuose kaip jau pasakojo vietiniai knibždėjo orkų trolių taip pat ir mums nematytų numirėlių, kurie buvo šlyksčiausi ir klastingiausi iš visų - apipuvusiais dvokiančiais kūnais, nukarusiais mėsgaliais ir išlindusiais kaulais, jie neturėjo nei lašelio savigarbos, o ir orkai buvo nepanasus i mums jau pažystamus, jie labiau panašėjo į karvės ir orkų hybridus.
Deja, bent jau pirmomis dienomis išėjas ieškoti tinkamo medžio savo naujajam lankui dingo Sajan, sklido kalbos, kad jis papuolė į klastingųjų numirėliu pinkles. Veliau dingo Tetukas. Lyg to dar būtų mažą, kitame dideliame mušyje patyrėme gildijos brolių išdavystę, kurie paliko mus priešų apsuptyje ir tik dėka kelių narsiu karių bei šviesiojo riterio Valador, nepavargstančiu medžiotojų Elfes ir Amio, nenugalimo mago Xantus dėka, mums pavyko prasiveržti iš priešo gniaužtų. Negalėdami susitaikyti su tokia išdavyste mes palikome Gildiją, o šviesusis riteris Valador negalėdamas susitaikyti su tokia gėda pakeitė savo varda į Redregor ir tapo kariu.
Po tokios išdavystės beliko vienas kelias - sukurti savo Gildiją The Last Seal ir ieškoti patikimų karių mūsų šviesiam tikslui. Kad ir kaip aš to nenorėjau bet man vėl teko imtis Gild leaderio pareigu ir pakeisti profesiją i priesto, taip aš tapau Rankarion.
Tiesa, šį kartą šalia mūsų jau buvo kariu tapęs Redregor, kurio patirtis bei karo strategijos supratimas buvo neįkainuojami, jo pažintys padėjo greitai padidinti mūsų gretas
Nors patyrėm daug pažeminimų iš buvusios gildos narių, mes atkakliai siekėm savo tikslo ir jau neužilgo prie mūsų prisijungė anksčiau minėti Xantus, Elfe, Amis, kiek vėliau ir Devas, Deina, Ndroiz , Marex, Kirtux, Lylu, Bearwalkin bei kiti.
Taip mes stiprėjome neįtikėtinai greitai ir su kiekviena diena pas mus prašėsi vis daugiau narsių karių.
Deja, viename iš mūšiu krito du mūsų kraujo broliai - linksmuolis Senis ir Realfaze, neužilgo dingo ir žavioji Aistra, Gielkos sielvartas buvo begalinis netekus visą gyvenimą ji lydėjusios gražuolės.
Netrukus pasklido kalbos kad tyrinėtojai atrado naujas žemes vadinamas Outlandu, ir sklido kalbos kad jose visi galės gyventi taikiai, atsirado viltis kad pagaliau nustos lietis kraujas ir visi galės atsikvėpti taikoje. Deja to nebesulaukė Sergant, po vienų linksmybių smuklėje dingęs kaip į vandenį.
Neužilgo ir vėl likimas kirto skaudų smugį - išeja į Western Plague Lands naikinti numirėlių, nebegryžo Gielka ir jo brolis Diedas, nors jų paieškos truko ne vieną dieną, bet taip ir nepavyko surasti nei jų kūnų nei kokių šarvų ar ginklų likučių. Tai buvo nepakeliamas skausmas kurį aš patyriau netekes seniausių savo kraujo brolių, kurie taip ir nesulaukė išvajotosios Outlando žemės.
Vėliau, nuvykus i Outlando žemes viskas buvo kaip ir buvo kalbėta, buvo taika, tiek orkai tiek žmonės ar troliai lakstydavo šalia ir tik kartas nuo karto, kai kur įvykdavo susirėmimai, bet kaip ir buvo galima tikėtis tai truko neilgai, goldo troškimas vel supriešino senus priešus ir vėl užvirė nuožmios kovos dėl kiekvieno zemės lopinėlio.
Aš niekaip negalėjau atsigauti po savo kraujo brolių netekties, iš visų mūsų atvykusiu iš Adeno žemių likome tik mes dviese su Shauliu, nors mūsų gretas ir papildė daug narsių karių: Aronmael, Sysas, pamaldusis Maldininkas, kokete Baltaause, šmaikstuolis Skustagalvis ir daugelis kitų bet aš jau buvau praradęs kovos troškimą ir gyvenimo džiaugsmą, negana to iš mūšio Zangarmarsh`e negryžo ir paskutinysis kraujo brolis Shaulys, to jau buvo per daug ir aš nebegalėjau vadovauti savo žmonėmis, man mirtinai reikėjo poilsio, užsidaręs Stormwindo bažnyčioje, atsiribojau nuo visų žmonių, norėdamas pabūti su savimi ir palikęs gildo reikalus marshalui Redregor.
Deja, gryžus manęs laukė dar vienas smūgis. Gildos nario sukeltas maištas, ir kapitonu neveiksnumas privertė karo genijų ir marshalą Redregor palikti gildą ir pasitraukti i Nagrado miškus.
Sunkiai susitvarkydamas su mane užgriuvusia našta sukviečiau kapitonus ir kitus gildos narius i taverną ieškoti sprendimo iš susidariusios padėties ir štai po kelių mėnesių nesėkmių virtinės, įvyko pirmas džiugus įvykis - i taverną aukštai iškelta galva įžengė Redregor, pagaliau įvyko kažkas gero ir aš galėjau lengviau atsikvėpti.
Nors aš jau nebegalėjau būti toksai koks buvau iki savo kraujo brolių netekties, bet gildos gyvenimas pradejo atsigauti ir vėl užvirė gyvenimas gildo viduje, bet likimas man buvo negailestingas...
Vieno labai aršaus mūšio metu papuoliau i pasalą ir pamačiau kad atsidūriau priešų užnugaryje, staiga nuo mano ginklo brolių mane atskyrė orkų siena, apsupo dvokiančios hienos, numirėlaii sugriebė mane už rankų ir už kojų, ir pradėjo mane vilkti tolyn, akies krašteliu dar pamačiau kaip Redregor puolė link manęs tiesiai į orkų burį, kaip Xantus užšaldė prie jo buvusius orkus, kaip Elfe su Baltaause sukišo į trapą kelis trolius ir Aronmaelio pantera šuoluodama link manęs draskė nuo numirėlių mėsos gabalus, visi dalyvavusieji puolė mane gelbeti, bet ordos buvo gerokai daugiau ir jie buvo bejėgiai man padeti, atsimenu kad dar spėjau sušukti Redregorui kad perimtu vadovavimą, pasirūpintu Gilda ir atkeršytu tamsos tarnams už mane, po to mane užliejo tamsa....
Atsigavęs pasijutau gulintis ant kietų akmenų, nors galva buvo padėta ant kažko minkšto ir šilto. Galva plyšo iš skausmo, atmerkęs akis negalėjau nieko įžiūrėti, po truputėlį pradėjau įžvelgti kelis siluetus palinkusius virš manęs, iš pradžių niekaip negalėjau suprasti kas tai, gal numirėliai? - Bet ne, nesijaučia jų dvoko, gal orkai ar troliai? - Bet irgi ne - jie per maži.
Kai supratau kas tai - mano nuostabai nebuvo ribų, nors ir nežinojau kur aš, bet mano širdį užplūdo begalinis džiaugsmas, mano galva buvo padėta ant Aistros kelių, o virš manęs pasilenkęs šypsojosi Gielka ir Diedas. Užmiršęs visus skausmus pašokau ant kojų ir tvirtai apsikabinęs visus pravirkau.
Tuomet pagalvojau - kur aš? - Tačiau to negalėjau suvokti, aplinkuj keisti judantys pavikslėliai, negirdėti garsai, kambarys is blizgančio metalo... Visi mes čia buvome uždaryti - supratau, kad esam nelaisvėje, bet man buvo vis tiek, pagaliau po tiek metu nebejaučiau skausmo širdy.
Vėliau atslugus jausmams sužinojau, kad už sienos dar yra Tetukas, Sergantas ir Shaulys.
Kas vyko paskui sunku papasakoti, vargu ar Azerotho gyventojai patikėtų vėlesniais įvykiais.
Galiu pasakyti tik tiek kad mes atsiduriame toli, labai toli ir ne tik toli atstumu bet toli ir laike.
Taip prasidėjo EVE-Online era, kuri tęsėsi pusę metų...
Ten taip pat ėmemės iniciatyvos, suradom naujų bičiulių, kariavom didžiuliuose mūšiose, įkūrėme korporacija ir štai vieną dieną atradome būdą - o svarbiausia savyje jėgų palikti EVE-Online pasaulį ir pradėjome ruoštis gyvenimui Age Of Conan
Laukite tęsinio
(kuris tikėkimės bus poto kai Rankelė išgers reikiamą kiekį alaus)
Pir. 11 12, 2007 2:54 pm